|
Vilniaus pranciškonai - bernardinai |
 |
 |
 |
Nuo pat įkūrimo iki vienuolyno likvidavimo Vilniaus Bernardinų bažnyčia buvo svarbiausia šio ordino šventovė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nuo 1487 m. čia buvo Lietuvos bernardinų komisariato, nuo 1518 m. - kustodijos, o 1530-1576 m. bei nuo 1731 m. - savarankiškos provincijos centras. Į Lietuvą buvo siunčiami neeiliniai, išsilavinę, uolūs ir Dievo tarnystei atsidavę misionieriai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurtas vienuolių ordinas, susidedąs iš 3 savarankiškų šeimų: Mažesniųjų brolių observantų (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų (OFM. Conv.) ir Mažesniųjų brolių kapucinų (OFM. Cap.). Kiekvienai pranciškonų šeimai dar priklauso įvairios trečiojo ordino vyrų ir moterų vienuoliškosios kongregacijos ir pasauliečiai tretininkai. Mažesniųjų brolių ordino įkurimo data laikomi 1209 m., kuomet prie šv. Pranciškaus prisijungė pirmieji broliai. 1210 m. popiežius Inocentas III patvirtino vienuoliją, 1223 11 29 -jos regulą. Ordinas pasižymi aktyvia misijų veikla (paremta pamokslavimu liaudies kalba), pastoraciniu darbu parapijose, ypač neturtinguose miestų kvartaluose, šviečiamąja veikla. Be trijų pagrindinių vienuoliškųjų įžadų (neturto, paklusnumo ir skaistybės), vienuoliai laikosi 24 regulos įsakymų bei generalinių konstitucijų. Atskirus pranciškonų ordinus valdo generalinių kapitulų renkami generolai, provincijas - provincijolai, konventus - gvardijonai. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
