Eksterjeras PDF Spausdinti El. paštas
Nepaisant visų rekonstrukcijų ir perstatymų, Bernardinų bažnyčia - vienas gražiausių gotikinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Nors bažnyčios frontono ir fasado bokštelių viršutiniai tarpsniai paveikti baroko, bendras pastato tūris, būdingu masverko ornamentu puoštas raudonų plytų mūras, smailiaarkių langų skaidomos ir kontraforsų remiamos sienos išlaikė pirminį gotikinį pavidalą.

Bernardinų bažnyčia yra vienas stambiausių Lietuvos gotikos kulto pastatų. Jos halės ilgis yra 42,2 m, plotis - 24,0 m. Centrinė nava dvigubai platesnė už šonines. Centrinės navos tęsinys - žemesnė 20,2 m ilgio ir 13 m pločio presbiterija, atskirta smailia triumfo arka ir užbaigta trisiene apsida.
Pagrindinio fasado kampuose stypso po aštuoniakampį bokštelį. Juose esantys sraigtiniai laiptai veda į pastogės galeriją su šaudymo angomis. Iš pietų pusės prie bažnyčios prigludusi varpinė ir dvi vėliau pristatytos koplyčios.

Pagrindinis fasadas taurus ir didingas. Kampiniai bokštai, rami plokščio fasado kompozicija daro pastovumo, tvirtumo įspūdį. Centrinė ašis pabrėžta plataus smailiaarkio lango ir abipus jo smailiaarkių nišų su grakščiais reljefiškais gotikiniais ornamentais. Liekni kontraforsai skiria centrinę fasado dalį ir remia kampus, iš šonų yra po vieną siaurą smailiaarkį langą. Nors fasadas simetriškas, tačiau nestinga tapybiško kompozicijos laisvumo: nišos ir kampiniai bokšteliai dekoruoti nevienodai. Bokšteliai liekni, aštuoniakampiai, suskaidyti į keletą nevienodo aukščio tarpsnių. Šiaurės vakarų bokštelio apatinės iš aikštės nematomos dalies formos yra santūrios, paprastos. Aukštesnę dalį puošia smailiaarkės nišos ir reljefiški stačiakampiai ornamentai. Gerai matomo iš aikštės pietvakarių bokštelio dekoras gerokai turtingesnis: sienas vagoja aukštos nišos, viršus išpuoštas įvairių geometrinių formų nišelėmis. Abiejų bokštelių viršūnių ramios formos dera prie frontono.

Svarbus vaidmuo fasado kompozicijoje priklauso ornamentinei frizo juostai. Ją sudaro reljefiški kvadratėliai ir puošnūs terakotos rezginiai apačioje. Nors bažnyčios frontono formos jau būdingos Šiaurės Europos renesansui, tačiau jos gerai dera prie gotikinio fasado.

Jeigu pagrindiniame fasade palyginti gausu dekoro, tai kiti fasadai kuklūs ir santūrūs. Smailiaarkiai langai ritmiškai kaitaliojasi su kontraforsais. Navų dalyje jie yra kitokios formos negu seniau pastatytoje presbiterijoje: čia jie gerokai masyvesni, visi tarpsniai stačiakampio skerspjūvio. Pietiniame fasade, toje vietoje, kur 1632 m. pristatyta barokinė koplyčia, anksčiau būta portalo: smailiaarkio, su reljefišku profiliuotų plytų apvadu ir stačiakampiu rėmu bei dviem pusapskritėmis nišomis viršuje.

Puošniausia bažnyčios išorės dalis - prie presbiterijos prisiglaudusi senoji varpinė. Tai vienas brandžiausių Lietuvos gotikos kūrinių, mirgantis persišviečiančių arkų ir šešėliuotų nišų raštu. Varpinė aštuoniakampė, ant kvadratinio pagrindo, kaip ir kitų kulto pastatų bokštai. Kvadratinės ir aštuoniakampės dalies jungtį švelnina kampiniai kontraforsai. Apatinė varpinės dalis, kurią užstoja renesansinė koplyčia, lakoniška ir paprasta: lygią jos sieną puošia tik aukšta smailiaarkė niša su profiliuotų plytų apvadu. Viršutinių dviejų tarpsnių kompozicija vertikali. Sienas skaido liekni kontraforsai ir siauros stačiakampės nišos, kurias puošia susipynusių kreivių padalos. Bokšto briaunas pabrėžia profiliuotų plytų velenėliai, kuriuos ties kontraforsų viršumi pertraukia platus karnizas. Viršuje varpinę juosia stačiakampių ir pusapskričių nišų suskaidytos juostos, aukštos arkinės angos ir dvigubas frizas. Abi frizo juostos skirtingos: apatinė - griežta, reljefiška, iš apskritų angų ir pusapskričių arkinių nišų; viršutinė - švelni ir dekoratyvi, iš stačiakampių nišų, užpildytų žaismingu profiliuotų plytų rezginiu . Varpinę dengia neaukštas piramidinis skardos stogelis. Bet, sprendžiant iš senų Vilniaus panoramų, praeityje ji turėjo grakštų varpo formos šalmą. Toks stogo siluetas daug geriau derėjo prie varpinės fasadų.

Šiaurinėje pusėje prie bažnyčios šliejasi vienuolynas, kaip ir bažnyčia pastatytas XVI a. pradžioje ir daug kartų rekonstruotas. Tačiau dar iki šiol yra išlikęs vienuolyno gotikinis planas, daug autentiškų fasadų bei interjero elementų ir formų. Pirmiausia buvo pastatyti trys dviaukščiai korpusai, kartu su bažnyčia supę uždarą stačiakampį kiemą. Tai yra vienintelis Vilniuje išlikęs gotikinis vienuolyno kiemelis, kuris iki šiol dvelkia praėjusiais amžiais ir tyla. Abiejuose vienuolyno aukštuose į kiemą buvo atgręžti koridoriai, prie kurių išdėstytos celės, vyresniojo butas, lobynas, svečių kambariai, biblioteka. Prie vienuolyno pietryčių kampo glaudėsi erdvi salė - refektorija. Vienuolyno fasadai buvo netinkuoti, sienų paviršiai daugiausia lygūs. Rytiniame fasade išliko smailiaarkio portalo pėdsakų. Kiemą supo dviaukščiai fasadai, paremti grakščiais kontraforsais, ir galerija antrame aukšte. Vėliau Lietuvos klimatui netinkanti atvira arkada buvo užmūryta, kai ku¬rie korpusai paaukštinti, ir kiemas prarado pirmykštį gotikinį vaizdą.

Prie šiaurinio bažnyčios fasado, kiemelio dešinėje yra prigludusi dviaukštė vienuolių galerija, virš kurios tęsiasi lygi sienos plokštuma, suskaidyta smailiaarkių langų. Virš langų, po pat karnizu, yra vienodais tarpais išdėstytų šaudymo angų eilė.

Visų bažnyčios fasadų proporcijos darnios, formos raiškios, būdingos brandžiajai gotikai. Dekoras panaudotas saikingai ir racionaliai. Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas - vertingas gotikos architektūros paminklas, iš tolo patraukiantis dėmesį ir kviečiantis apsilankyti.

Šaltiniai: „Vilniaus Bernardinų bažnyčia“ (R.Janonienė, 2003 m.), „Lietuvos architektūros istorija“ ( I tomas, 1987 m.)
 
» VŠĮ „Pranciškonų namai“