Istorija PDF Spausdinti El. paštas
Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Ši Mažesniųjų brolių ordino atšaka siekė gyventi pagal Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182-1226) vienuoliško gyvenimo idealus ir kuo tiksliau laikytis jo paliktos regulos. Jie paprastai vadinami pranciškonais observantais. Lietuvoje ir gretimose Vidurio Europos šalyse jiems prigijo bernardinų vardas, primenantis pagrindinį ordino reformatorių ir idėjinį observantų vadovą Šv. Bernardiną Sienietį (1380-1444). Savo pirmąjį konventą (vienuolyną) Vilniuje bernardinai įsteigė 1469 m., atsikėlę čia iš Krokuvos. 1453 m., vos trejiems metams prabėgus po Šv. Bernardino kanonizacijos, ten juos buvo įkurdinęs Šv. Jonas Kapestranas (1386-1456) - šventojo iš Sienos bendražygis.
Vilniuje bernardinų konventą fundavo ordinui labai palankus Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis – būtent jis pasikvietė brolius į Vilnių ir skyrė jiems žemės sklypą šiame gražiame Vilnelės pusiasalyje.

Pirmoji Bernardinų bažnyčia Vilniuje greičiausiai buvo medinė, Šv. Bernardino Sieniečio titulo (sudegė 1475 m.) Apie 1490 m. bernardinai pasistatė naują mūrinę bažnyčią. Deja, 1500 m. dėl konstrukcinių klaidų didelę jos dalį teko išardyti, kadangi nusėdo pamatas, sienose atsirado plyšių, pradėjo griūti skliautai. Iš XV a. statybos geriausiai išliko nuostabiu krištoliniu skliautu perdengta senoji zakristija bei presbiterija – vienuolių choras.

Trečioji bažnyčia toje pačioje vietoje pastatyta 1506 - 1516 m. ir konsekruota Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulu. XVI a. Vilnių lankę keliautojai rašė apie naująją Bernardinų bažnyčią, kad tai vienas didžiausių ir puošniausių pastatų mieste.

Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo perstatomi ir tvarkomi valdovų rūmai Žemutinėje pilyje, statoma miesto gynybinė siena. Tad didžiojo kunigaikščio dvare buvo sukviesti žymiausi meistrai, kurie, matyt, dirbo ir Bernardinų bažnyčioje. Žinoma tik vieno iš jų pavardė - tai architektas Mykolas Enkingeris, Aleksandro Jogailaičio parsikviestas į Vilnių iš Gdansko. Be Lietuvos didžiojo kunigaikščio, bažnyčios statybą taip pat rėmė žymūs to meto didikai. Ypač Radvilos - garsiausia ir bene arčiausiai valdovų dvare buvusi giminė. Lėšomis prisidėjo ir LDK maršalka Stanislovas Sendivojaitis, netrukus pasirūpinęs įkurdinti bernardinus Kaune (Šv.Jurgio bažnyčia ir vienuolynas).

Kartu su Šv. Onos bažnyčia, pastatyta netoliese 1495-1500 m. ir dažnai vadinta koplyčia, bernardinų ansamblis XVI a. pradžios Vilniuje išsiskyrė didumu ir puošnumu. Savitą architektūrą pabrėžė ir konventui parinkta vieta - prie pat Žemutinės pilies miesto pakraštyje iškilę pastatai tarsi įsijungė į miesto gynybinių įrengimų grandinę.

Neatsitiktinai bažnyčios pastogėje buvo įrengta galerija su šaudymo angomis, o fasade iškilo į ją vedantys bokšteliai. Vis dėlto bažnyčia nesukelia niūrios tvirtovės įspūdžio. Virtuoziška plytų mūro technika jos architektūrinėms konstrukcijoms suteikė lengvumo ir žaismingumo. Išlikusios gotikinės freskos ir XX a. pasiekusios legendos apie nenusakomą šiai bažnyčiai dovanotą liturginių reikmenų prašmatnumą liudija ją buvus viena gražiausių to meto Vilniaus šventovių.

Deja, Vilniuje dažni gaisrai 1560 m. ir dar kartą 1564 m. bažnyčią smarkiai nuniokojo: sudegė visa vidaus įranga, grėsė įgriūti skliautai. Atstatymo darbai, finansuoti valdovo Stepono Batoro, kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos ir turtingų miestiečių, prasidėjo tik apie 1577 m., kustodu esant Leonardui iš Sieradzio. Jo indėlį, remontuojant šią šventovę, ir šiandien liudija įrašas ant skliauto virš triumfo arkos. Atstatinėjama buvo ilgai, iki pat XVII a. vidurio. Tuo laiku įvairių fundatorių lėšomis buvo pastatytos ir šoninės Šv. Mykolo, Šv. Florijono (Trijų Karalių), Vainos (vėliau vadinta Šv. Petro iš Alkantaros) koplyčios, bažnyčioje įrengti nauji altoriai. Didysis altorius su skulptūriniu Nukryžiuotojo atvaizdu, pastatytas 1614 m., ordino provincijolo Kristoforo Scipio Campo rūpesčiu ir Vilniaus vaivados bei LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus bei jo žmonos Sofijos Mieleckaitės lėšomis, stebino puošnumu ir turtingumu.

Visas vienuolyno kompleksas buvo dar kartą nusiaubtas Maskvos armijos per 1655 - 1661 m. karą. Vėl atstatyta bažnyčia 1676 m. buvo konsekruota dvigubu Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio titulu. Šį kartą prie remonto darbų daug prisidėjo sostinę nuo maskvėnų gynęs LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas.

1677 m. buvo pašventintas įspūdingas septyniolikos altorių ansamblis, kuriame dominavo kenčiančiam Jėzui Kristui ir Švč. Mergelei Marijai dedikuoti altoriai, o dar keli buo pavesti ordine labiausiai gerbtų pranciškonų šventųjų - Pranciškaus, Bernardino, Didako bei Antano Paduviečio globai. Visi altoriai buvo mediniai, daugiausia dažyti juodai ir puošti auksuotais bei sidabruotais drožiniais ir tapyba.

Svarbiausiomis bažnyčios sakralinėmis vertybėmis tapo du mediniai Nukryžiuotieji. Abi skulptūros išliko nesunaikintos maskvėnų okupacijos metais - tai buvo palaikyta stebuklu ir Viešpaties malonės ženklu. Didžiojo altoriaus Nukryžiuotasis buvo senesnis, galbūt išlikęs dar iš gotikinio altoriaus. Bet tikintieji labiau pamėgo Kristaus figūrą iš Šv. Kryžiaus altoriaus, XVII a. pradžioje pastatyto netoli bažnyčios įėjimo ir tarsi pasitikdavusio ateinančius maldininkus. Po karo su Maskva imta pasakoti apie stebuklus ir keistą šviesą, sklindančią nuo šio kryžiaus. Netrukus prie Kristaus figūros ėmė gausėti votų - padėkos už patiriamas malones ženklų. 1667 m. grafas Vladislovas Tiškevičius paaukojo altoriui brangias Kryžiaus medžio ir Kristaus Kraujo relikvijas, ir ši vieta išgarsėjo Vilniuje.

Bernardinams būdingą pamaldumą kenčiančiam Kristui liudijo ir XVII a. bažnyčios šventoriuje pradėta formuoti Kalvarija. 1610 m. buvo pastatyta viena iš pirmųjų - "Kristaus kalėjimo" koplyčia, funduota Roberto Boreikos. 1699 m., gavus teisę rengti Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus, koplyčioje buvo pakabintas ta proga nutapytas Marijos atvaizdas, išlikęs iki mūsų dienų. XVIII a. viduryje, Kalvarijai sunykus, Kryžiaus keliai buvo įrengti pačioje bažnyčioje.

XVIII a. II pusėje Bernardinų bažnyčios altoriai buvo dar kartą perstatyti. Pagal konvento kustodo Vincento Saplicos kontraktą su amatininkais 1763-1781 m. bažnyčioje buvo įrengtas naujas vėlyvojo baroko stiliaus vidaus ansamblis: sakykla, klausyklos, stalės, suolai ir vienuolika altorių. Buvo išskirtas Didysis altorius, į kurį tuomet perkelta Nukryžiuotojo figūra iš Šv. Kryžiaus altoriaus. Kaip tik tada bažnyčios fasade nutapyta freska, vaizduojanti Nukryžiuotąjį ir iš tolo pranešanti maldininkams apie svarbiausiąją šios šventovės relikviją. Naują interjerą įrengė keletas meistrų (paminėti staliai Giotas, Holtzas, Walteris ir kt., skulptorius Fryzeris, tapytojas Motiejus).

1764-1768 m. garsus vargonų meistras Mikalojus Jansonas rekonstravo žymiuosius bažnyčios vargonus ir perkėlė juos iš šoninės navos į presbiterijos (choro) gale sumūrytą pakylą. Nuo tada bažnyčia išliko nedaug pakitusi iki XIX a. pabaigos, nors buvo šiek tiek apgadinta, rusų armijai malšinant 1794 m. T. Kosciuškos sukilimą ir per 1812 m. karą.

1814 m. vyskupas Jeronimas Stroinovskis prie Bernardinų bažnyčios įkūrė parapiją, kuri apėmė visų pirma Užupio priemiestį. 1842 m. konventas caro įsakymu buvo priskirtas 3-ios klasės vienuolynų kategorijai ir gaudavo iš iždo nustatytą kiekį lėšų, tačiau neteko fundacinio turto.

Po 1863 m. sukilimo per Lietuvą nusiritusi carinių represijų banga neaplenkė ir bernardinų. Caro valdininkų nuomone, šie vienuoliai dalyvavo pasipriešinimo judėjime aktyviau už kitus. 1864 m. rugpjūtį Vilniaus vienuolynas buvo uždarytas. Bažnyčią perėmus pasauliečiams kunigams, šiek tiek pertvarkytas jos vidus: vargonai iš vienuolių choro pernešti į buvusį balkoną, kur stovi ir dabar.
Deja, Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo sugadinti ir iki dabar nebenaudojami.
Į bažnyčios altorius XIX a. II pusėje buvo perkelta keletas paveikslų ir relikvijų iš uždarytos Vilniaus (Antakalnio) trinitorių bažnyčios.

1869-1870 m. pro pat Šv. Onos bažnyčios fasadą nutiesta gatvė perkirto bernardinų sodą ir šventorių, suardydama išorinį vienuolynų ir bažnyčių ansamblį. Pirminį šventoriaus vaizdą dar labiau pakeitė 1872 m. pastatyta varpinė.

1949 m. Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta. Keletą metų ji stovėjo niekieno neprižiūrima, vėliau buvo atiduota Vilniaus dailės akademijai ir paversta sandėliu.

Tik 1994 m. į bažnyčią vėl sugrįžo Lietuvoje kiek anksčiau savo veiklą atnaujinę Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai, su kuriais ir prasidėjo Bernardinų prisikėlimas. Restauravimas ir atnaujinimas po truputį gaivina bažnyčios dvasią ir meno paminklus, ilgai laukusius jautrios širdies ir rūpestingų rankų. Kartu atgimsta ir parapijos gyvenimas. Bernardinų bažnyčia sugrįžo miestui ir pasauliui, kviesdama tęsti naują istorijos puslapį.

Šaltinis: „Vilniaus Bernardinų bažnyčia“ (R.Janonienė, 2003 m.)
 
» VŠĮ „Pranciškonų namai“