Vilniaus pranciškonai - bernardinai PDF Spausdinti El. paštas
Pirmuoju Vilniaus konvento viršininku buvo paskirtas Andrius Rey, kurį Silezijoje į ordiną priėmė Šv. Jonas Kapestranas.

Keli bernardinai, glaudžiai susiję su Vilniaus konvento istorija ir palaidoti šioje bažnyčioje, yra paskelbti palaimintaisiais: Angelas iš Ostrovo (buvęs provincijos vikaras, pirmasis Lietuvos bernardinų komisarijus atvykęs į Vilnių 1479 m. ir čia miręs tų metų vasario 8 d.) ir Marijonas iš Jeziorko (buvęs pirmasis Lenkijos bernardinų provincijos vikaras, atvykęs į Vilnių 1487 m., miręs 1491 rugpjūčio 5 d.). Šis vienuolis ypač daug prisidėjo, kuriant Vilniaus konventą. Dažnai nukeliaudamas į Romą, jis išrūpino iš popiežių Siksto IV ir Inocento VIII privilegijas bernardinų "rytų misijoms" - stačiatikių rusėnų, musulmonų totorių ir dar pusiau pagonių lietuvių christianizacijai.

Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila 1586 m. suteikė jiems išskirtinę teisę laisvai skelbti Dievo žodį visose diecezijos bžnyčiose, taip pat priiminėti į Katalikų Bažnyčią buvusius protestantus bei stačiatikius. Šią privilegiją vėliau patvirtino ir kiti Vilniaus vyskupai.

Vienuolyne nuo pat pradžių veikė noviciatas, dar XV a. įkurtas skriptoriumas (patalpa, kur ranka buvo perrašinėjamos knygos) ir pradėta kaupti biblioteka. 1605 m. čia pradėjo veikti ir pranciškonų observantų ordino seminarija. Svarbiausios bernardinų evangelizacijos priemonės buvo tikėjimo tiesų mokymas, sakramentų teikimas bei pamokslai, skelbiami taip pat ir lietuvių kalba. Seniausias išlikęs rankraštinis lietuviškas tekstas (poteriai) atsirado Vilniaus bernardinų aplinkoje. Manoma, kad XVI a. pradžioje didesnio už Vilniaus bernardinų knygų rinkinio neturėjo joks kitas katalikų vienuolynas Lietuvoje.

Daugybę žmonių į bažnyčią sutraukdavo ir vienuolių drauge giedamos ar skaitomos Liturginės valandos bei gausios pamaldos. Konventas buvo didelis, tad bažnyioje niekad netrūkdavo dvasininkų. Pavyzdžiui, XVII a. viduryje jame gyveno apie šimtą vienuolių, XVIII a. pabaigoje - penkiasdešimt penki (tarp jų - trisdešimt šeši kunigai), XIX a. viduryje - apie keturiasdešimt. Nuolat buvo bent trys pamokslininkai, keletas nuodėmklausių. 1798 m. išpažinčių buvo klausoma lietuvių, latvių, lenkų, italų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Pasauliečiai broliai dirbo įvairius darbus bažnyčioje ir vienuolyne (buvo sodininkai, staliai, kalviai, vargonininkai, siuvėjai, tapytojai ir pan.). Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vilniuje (kaip ir kituose Lietuvos konventuose) bernardinai bene ilgiausiai puoselėjo senąsias observantų ordino tradicijas, kurių dar laikėsi netgi ir XIX a.: bendrai kalbamos ir giedamos įvairios maldos ir Liturginės valandos (Aušrinė (vidurnaktį), prima (6 val. ryto), po konventualinių mišių skambanti tertia ir vidurdienį skelbianti sexta), švenčių dienomis giedami mišparai ir kompletai) nuolat pripildydavo bažnyčią maldos dvasios.

Tikriausiai bernardinai buvo ir pirmieji liturginių dramų statytojai Vilniuje. XVII-XVIII a. evangelinius įvykius pamaldų metu iliustruodavo efektingi vaidybiniai intarpai, kuriems buvo pasitelkiamos mechaninės judančios skulptūros, pirotechnika ir, žinoma, įspūdinga muzika.

Tikinčiuosius sutraukdavo puošnios bernardinų Mišios, aukojamos keleto kunigų, taip pat spalvingos ir neretai su teatralizuotais vaidinimais procesijos, kuriose dalyvaudavo bažnytinės bei amatininkų brolijos.

XVI-XVIII a. keletą altorių Bernardinų bažnyčioje globojo miestiečiai - amatininkų brolijų nariai. Pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus altorių prižiūrėjo kepurininkų cechas, kitus altorius globojo knygrišiai, mūrininkai, dailidės ir staliai. XIX a. Trijų karalių koplyčia naudojosi ir ją remontavo Vilniaus šaltkalvių cehas. Iš bažnytinių brolijų svarbiausios buvo 1647 m. įsteigta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija, uoliai platinusi Dievo Motinos kultą šioje bažnyčioje, ir prie Šv. Onos bažnyčios veikusi to paties titulo brolija. Daug tikinčiųjų prie bažnyčios subūrė Šv. Pranciškaus Trečiasis (pasauliečių) ordinas.

Bernardinai taip pat globojo du netoliese įsikūrusius bernardinių vienuolynus. Pirmąjį iš jų Užupyje dar 1495 m. įkūrė aukštos kilmės tretininkės mergaitės. Tai buvo apskritai pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje. Vienuolės savo bažnyčios neturėjo, todėl melstis ėjo į Bernardinų bažnyčią. Iš pradžių šv. Mišių metu vienuolės sėdėdavo stalėse, netoli didžiųjų bažnyčios durų. 1692 m. jom buvo leista bažnyčios gale, virš įėjimo, pasistatyti medinį balkoną, į kurį buvo patenkama per galeriją, jungiančią vienuolyną su bažnyčios fasado pietiniu bokšteliu. Į pačią bažnyčią vienuolės nusileisdavo tik išimtiniais atvejais - įvilktuvių ir įžadų. 1765 m. pastatyta mūrinė vienuolyną ir bažnyčią sujungusi galerija, iš kurios buvo patenkama tiesiai į senoje Šv. Petro Alkantaros koplyčioje įrengtą oratoriumą, kur bernardinės atlikdavo išpažintį ir priimdavo komuniją. Tuo pat metu vietoj medinio vienuolėms pastatytas naujas mūrinis balkonas, nuo kurio jos galėjo geriausiai matyti bažnyčioje savo lėšomis pastatytą ir išpuoštą Šv. Koletos altorių.
Antrasis bernardinų globojamas moterų vienuolynas buvo įkurtas XVII a. pradžioje prie Šv. Mykolo bažnyčios.

Nuo XIX a., įkūrus parapiją, Vilniaus bernardinai įvairiu metu aptarnavo ir keletą kitų bažnyčių Vilniaus mieste bei apylinkėse, buvo ir benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios kapelionais. Jų pamokslininkai buvo kviečiami į Katedrą, keliavo po kraštą su misijomis. Valdžiai griežtai uždraudus stačiatikiams pereiti į Katalikų bažnyčią, bernardinai toliau dirbo tarp protestantų ir judėjų. 1798-1820 m. prie Bernardinų bažnyčios veikė dvimetė pradinė mokykla; vienuoliai išlaikė ir piešimo mokyklėlę.

Paskutiniais vienuolyno veiklos XIX a. metais, kaip ir ordino veiklos Lietuvoje pradžioje, Bernardinų bažnyčios aplinkoje susiformavo keletas neeilinių, nuostabių asmenybių. Du šio konvento tėvai dalyvavo 1831 m. sukilime kaip karo kapelionai, dar daugiau jų dalyvavo, organizuojant 1863 m. sukilimą. Caro kalėjimų ir tremties keliais teko žengti Adrianui Novickiui, organizavusiam miesto jaunimą, ir Romualdui Lukaševičiui, palaikiusiam ryšius su Lietuvos sukilėlių Konstantinu Kalinausku. Prieš 1864 m. Vilniuje noviciatą baigė ir teologiją studijavo Adrianas Osmolovskis. Vėliau jis gyveno Minsko, Galicijos ir Italijos konventuose. 1925 m. jis mirė, pagarsėjęs gyvenimo šventumu. 1967 m. pradėtas jo beatifikacijos procesas.

Uždarius vienuolyną, daugelis bernardinų buvo priversti išvykti iš miesto. Tačiau keletas jų čia gyveno visą XIX a. Paskutinį kartą vienuolis Bernardinų kapinėse Užupyje palaidotas 1900 m.

XX a., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, miesto gatvėse vėl sušmėžavo dar nepamiršti rudieji abitai. 1938 m., Vilniaus bernardinėms paprašius, vyskupas Romualdas Jalbžykovskis leido bernardinams įkurti rektoratą prie Šv. Mykolo bažnyčios. Senoji Bernardinų bažnyčia tuo metu dar liko pasauliečiams kunigams, tačiau bernardinų tradicijos joje nenutrūko, jos buvo tęsiamos. Ilgametis bažnyčios zakristijonas Antanas Šutinas, dirbęs čia 1883-1922 m., aistringas senienų mėgėjas, antikvaras ir kolekcionierius, bažnyčioje įrengė muziejėlį. Jame kaupė ir saugojo ne tik savo kolekciją, bet ir senąsias bernardinų  lobyno vertybes: didžiąją gotikinę monstranciją, kurios istorija siejama su Kazimiero Jogailaičio vardu, brangų liturginių rūbų komplektą (tradiciškai laikomą Šv. Kazimiero motinos kunigaikštienės Elžbietos dovana Bernardinų bažnyčiai), relikvijorius, prabangiai įrištas knygas ir kt.

Iki pat uždarymo pokario metais šią bažnyčią garsino ir paskutinis jos vargonininkas prof. Janas Žebrovskis, žymus muzikos mokytojas, subūręs porą puikių Bernardinų bažnyčios chorų (vaikų ir suaugusiųjų) bei išugdęs ne vieną vargonininką. Nors garsieji bažnyčios vargonai vis dar laukia rimtos restauracijos, šiuo metu prie Bernardinų bažnyčios veikiančios vaikų giedojimo mokyklėlės, chorai, šlovinimo grupės, regis, įdomiai tęsia seną pranciškonų tradiciją.
 
Šaltinis:  „Vilniaus Bernardinų bažnyčia“ (R.Janonienė, 2003 m.)
 
» VŠĮ „Pranciškonų namai“